Socialinis darbuotojаs Šalčininkų rajone – tai daugiau negu profesija, tai gyvenimo būdas. Šiandien kviečiame susipažinti su Šalčininkų rajono savivaldybės socialinės paskirties įstaiga – Čiužiakampio senelių globos namais – ir juose dirbančiais darbuotojais.

Trys viename – socialinių paslaugų kompleksas Čiužiakampyje arba Senelių globos namai, kuriuose užtenka vietos įvairių negandų ištiktiems žmonėms. 1995 m. įsikūrusi buvusio darželio patalpose įstaiga šiandien yra gerokai pasikeitusi ir teikia platų socialinių paslaugų paketą. Šiuo metu Čiužiakampyje yra trys pastatai ir trys padaliniai: 2015 m. atidarytas naujas pastatas, kuriame gyvena senoliai, tai Senelių globos namai, 2012 m. atidaryti Savarankiško gyvenimo namai žmonėms su negalia ir 2020 m. sausį senajame vieno aukšto pastate įsikūrė Savarankiško gyvenimo namai žmonėms su negalia, patiriantiems socialinę riziką.

– Taip, mums sunku vadintis vien Senelių globos namais. Galima būtų sakyti, kad esame socialinių paslaugų namai. Tačiau pavadinimas esmės nekeičia. Skiriasi tik darbas kiekviename iš padalinių. Aš, mano pavaduotoja Julija, dvi socialinės darbuotojos Renata ir Gražina kiekvieną dieną pradedame nuo aptarimo, kaip praėjo vakaras ir ką darome šiandien. Pas mus dirba 13 socialinių darbuotojų padėjėjų, tačiau iš esmės visi čia dirbantys darbuotojai: ir valytojos, ir vairuotojas, ir slaugytoja, ir virėjos – prisideda prie bendros gerovės kūrimo ir visi kartu rūpinasi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, paramos, patarimo, globos, teisingo žodžio. Gyvenimas pas mus yra įprastas, kaip ir bet kokioje šeimoje, todėl čia gyvenantiems žmonėms sudarytos namų aplinkai artimos sąlygos, – pasakoja direktorius Mečislav Zareckij, vadovaujantis įstaigai septynerius metus.

Senelių priežiūra užtikrinama visą parą. Šiuo metu Senelių globos namuose gyvena 24 gyventojai. 80 proc. gyventojų sudaro daugiau negu 70 metų turintys gyventojai, vyriausiam šiuo metu 94 metai. Savarankiško gyvenimo namuose, asmenims su negalia ir jų šeimos nariams, gyvena – 15 asmenų, Savarankiško gyvenimo namuose, asmenims su negalia, patiriantiems socialinę riziką – 6.

Nuo 1995 metų Senelių globos namuose gyveno 145 senoliai, Savarankiško gyvenimo namuose – apie 120.

Senelių globos namų socialinė darbuotoja Renata kuruoja 7 padėjėjų darbą. Dieną dirba dvi socialinio darbuotojo padėjėjos, naktį budi viena.

– Čia stengiamės kurti namams artimą aplinką, teikiame nuolatinę priežiūrą ir pagalbą 24 valandas per parą. Globos namai – tai nėra laikina apsistojimo stotelė, čia apsigyvenusiems žmonėms – tai yra namai, kuriuose rūpinamės jų kasdienine buitimi, maitinimu, sveikata, gydymu, užtikriname transporto paslaugas, atstovaujame jiems tvarkant dokumentus. Jeigu kažkuris iš senolių nori aplankyti savo tėviškę, organizuojame transportą ir vežame, juk buvusių namų ilgesys niekur nedingsta. Be to, didelės reikšmės turi ir užimtumas, kartu su užimtumo specialiste Stase – organizuojame ekskursijas, išvykas į teatrą, koncertus arba tiesiog važiuojame į miestą pasivaikščioti. Stengiamės, kad mūsų senoliai jaustų tikrų namų dvasią ir rūpinamės, kad tokios šventės kaip Kalėdos arba Velykos būtų iš tiesų tradicinės ir švenčiamos kaip vienoje didelėje draugiškoje šeimoje. Kaip bebūtų liūdna, bet dažnai rūpinamės ir laidotuvėmis, tvarkome kapus. Turiu pasirūpinti laidotuvėmis taip, lyg tai būtų man artimas žmogus ir kaskart man sunku, nes reikia išlydėti žmogų, kurį matai ir bendrauji kasdien. Taip, bendravimas ar geras žodis – yra tai, ko senoliams neretai trūksta, nes ne visus aplanko giminaičiai, – pasakoja socialinė darbuotoja Renata Rogalienė.

Socialinė darbuotoja džiaugiasi, kad šiuolaikinių technologijų dėka galima paskambinti ir pamatyti artimą žmogų, esantį už tūkstančių kilometrų, taip vienam gyventojui organizuojami gyvi pokalbiai per Viber programėlę su dukra, gyvenančia Krasnojarske. Renatai organizuoti pokalbį, paprastas dalykas, o štai močiutei – didžiulis džiaugsmas.

Kiek kitaip gyvenimas klostosi Savarankiško gyvenimo namuose asmenims su negalia ir jų šeimos nariams. Su jais dirba socialinė darbuotoja Gražina ir 6 padėjėjai.

– Savarankiško gyvenimo namuose kiekviena diena yra kitokia ir kitokie rūpesčiai. Čia globojame suaugusius žmones su negalia ir jų šeimos narius, todėl neretai kartu su tėvais gyvena ir vaikai. Dažnas mūsų gyventojas neturi socialinių įgūdžių, todėl mokome gaminti maistą, rūpintis buitimi, planuoti pirkinius, kalbamės apie žalingus įpročius, patariame dėl vaikų auklėjimo. Kartu važiuojame į polikliniką, palydime į vaistinę. Neretai turime ir konfliktinių situacijų, ypač su naujais gyventojais, kurie nenori atsisakyti įprasto gyvenimo būdo. Mūsų tikslas – padėti jiems integruotis bendruomenėje, atstatyti prarastus įgūdžius. Suteikiame patalpas ir sudarome sąlygas. Vaikai gyvena kartu su tėvais, tačiau paruošimas mokyklai ir išlydėjimas taip pas neatsiejama mūsų darbo dalis, todėl netgi padedame tėvams mokytis naudotis elektroniniu dienynu. Krikštynos, pirmoji vaikų komunija – taip pat atiduodame dalį savo širdies. Neretai atvažiuoja mamos su vaikais, kurie neturi net avalynės, tuomet ieškome jiems drabužių, batų. Turėjome ir tokią situaciją, kai vaikelį pagimdė klausos sutrikimą turinti moteris. Perkėlėme ją į pirmą aukštą, kad girdėtume, kada kūdikis verkia ir galėtume padėti. Yra žmonių, turinčių ir psichikos sutrikimų. Todėl mūsų darbas dažnai grindžiamas jausmais ir emocijomis, kai atiduodi dalį savęs, – atvirauja Gražina Mikutaitis, dirbanti Savarankiško gyvenimo namuose 9 metus.

2020 m. atidarytas ir naujas Senelių globos namų padalinys – Savarankiško gyvenimo namai žmonėms su negalia ir patiriantiems socialinę riziką. Šalčininkų rajono savivaldybės pastangų dėka jis įkurtas senajame vieno aukšto Senelių globos namų pastate. Direktorius Mečislav Zareckij pasakoja, kad pandemijos metu jie panaudojo naujas patalpas gyventojų izoliavimui. Tiesa, Senelių globos namų gyventojai nesirgo nė vienas, visas kolektyvas stengėsi griežtai laikytis visų saugumo reikalavimų, susirgimai buvo fiksuojami Savarankiško gyvenimo namuose.

– Socialinio darbuotojo darbas yra sunkus ir reikalaujantis ne tik žinių ir gebėjimų, bet ir mokėjimo, noro tiesiog padėti, užjausti, pabūti kartu. Tai darbas širdimi. Emocijos tiesiog nuo jo neatsiejamos. Mūsų kolektyvas yra puikus, galiu ilgai rinkti labai daug žodžių – atsakingas, darbštus, nuoširdus, sąžiningas, atviras, rūpestingas, užjaučiantis, nekonfliktiškas. Pas mus vyrauja pasitikėjimo vienas kitu atmosfera, jaučiamės čia kaip vienoje didelėje šeimoje, – negailėjo gerų žodžių M. Zareckij.

Paklaustos, kodėl pasirinko tokį darbą, Renata Rogalienė ir Gražina Mikutaitis susimąsto. Atsakymo nėra. Širdis pakuždėjo.

Socialinio darbuotojo dienos proga sveikiname visus Šalčininkų rajono socialinius darbuotojus ir linkime nestokoti entuziazmo ir optimizmo. Jūs iš tiesų kuriate stebuklus.  Ačiū!

Straipsnis iš Socialinis darbuotojas: daugiau negu profesija | Šalčininkų rajono savivaldybė (salcininkai.lt)